Naujieji darbo kodekso nuostatų pakeitimai priimti remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 24, 99, 147, 175, 202, 212 ir 256 straipsnių pakeitimo įstatymu, priimtu 2014 m. birželio 5 d. Nr. XII-919. 24, 99, 202, 212, 256 darbo kodekso straipsnių pakeitimai įsigaliojo 2014 m. birželio 12 d., 147 straipsnio pakeitimas įsigaliojo nuo 2014 m. liepos 1 d.
Darbo kodekso nuostatų pakeitimą paskatino darbdavių organizacijų, profesinių sąjungų, valstybės institucijų pateikti siūlymai, siekiant tobulinti darbo santykių reglamentavimą, mažinti administracinę naštą verslui. Nauji darbo kodekso pakeitimai parengti siekiant įgyvendinti Vyriausybės 2013 m. veiklos prioritetų 1.1.2 punktą „Mažinti darbo rinkos reguliavimo sukeliamą administracinę naštą verslui“.
Siekiant sumažinti administracinę naštą darbdaviams priimtais darbo kodekso pakeitimais nuspręsta atsisakyti darbo sutarčių registravimo žurnalų, nes informacija apie darbuotojo įdarbinimą yra registruojama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazėje, taip pat – darbuotojo tapatybę patvirtinančio dokumento, privalomo Vyriausybės nustatytos pavyzdinės darbo sutarties formos ir pavyzdinės darbo laiko apskaitos žiniaraščių formos taikymo.
Ankščiau galiojusiame darbo kodekse nustatyti reikalavimai, keliami darbo sutarties formai buvo tokie, jog ji turėjo būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą dviem egzemplioriais bei buvo įtvirtinta nuostata, kad darbuotojo tapatybę patvirtinančio dokumento formą, jo išdavimo, nešiojimo bei pateikimo kontroliuojančioms institucijoms tvarką nustatė Vyriausybė. Darbdavys, kuriam teko pareiga tinkamai įforminti darbo sutartį, ją sudarydamas, privalėjo pasirašytinai supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą.
Nuo šių metų liepos 1 d. privalomo Vyriausybės nustatytos pavyzdinės darbo sutarties formos ir pavyzdinės darbo laiko apskaitos žiniaraščių formos taikymas, paliktos kaip alternatyvos, suteikiančios ūkio subjektams teisę naudotis darbdavio patvirtintos formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, sudaryti laisvos formos darbo sutartis, o darbuotojo tapatybę patvirtinančio dokumento išdavimas, nešiojimas bei pateikimas kontroliuojančioms institucijoms visiškai panaikintas naujoje darbo kodekso 99 straipsnio redakcijoje.
Anksčiau galiojusi darbo kodekso 202 straipsnio redakcija numatė darbdavio pareigą visiems darbuotojams įteikti atsiskaitymo lapelius, į kuriuos būtų įrašoma informacija apie darbuotojui apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto laiko trukmę, atskirai nurodant viršvalandinių darbų trukmę.
Naujai įsigaliojusi darbo kodekso 202 straipsnio redakcija atsisakė sąvokos „atsiskaitymo lapeliai“ taip patikslindama nuostatas dėl darbuotojo informavimo apie darbo užmokestį ir dirbtą darbo laiką. Pagal naujai įsigaliojusius teisės akto pakeitimus darbdavys ne rečiau kaip kartą per mėnesį privalės raštu ar elektroniniu būdu darbuotojui pateikti informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodydamas viršvalandinių darbų trukmę. Todėl, tokiu straipsnio pakeitimu atsirado naujas reikalavimas darbdaviui ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu arba elektroniniu informuoti darbuotoją apie darbo užmokestį bei dirbtą darbo laiką. Būtent tokiu būdu, atsisakius anksčiau privalomų atsiskaitymo lapelių įteikimo darbuotojui gerokai sumažinama administracinė našta, ko pasekoje ūkio subjektai galės daugiau laiko ir išteklių skirti tiesioginei savo veiklai, plėsti veiklos apimtis bei taip kurti naujas darbo vietas.
Taigi priėmus naująsias darbo kodekso straipsnių nuostatas, siekiama sulaukti teigiamo poveikio ūkio subjektams, taip sumažinant jiems administracinę naštą, atsisakius minėtų dokumentų, jų papildymo ar privalomų formų.
Baudžiamojo persekiojimo tikslas – išsiaiškinti nusikalstamą veiką ir teisingai nubausti šią veiką padariusį kaltininką. Neretai nusikalstamais veiksmais padaroma žala, kuri baudžiamojo proceso metu gali būti atlyginama dviem būdais: savanoriškai arba pareiškiant civilinį ieškinį.
Tam, kad nukentėjęs asmuo neprivalėtų pradėti dviejų atskirų procesų (baudžiamojo ir civilinio) dėl žalos padarytos nusikalstama veika atlyginimo, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 str. 10 dalis ir 109 straipsnis numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Skirtingai nei kreipiantis į teismą su ieškiniu civiline tvarka, ieškinys baudžiamajame procese visais atvejais neapmokestinamas žyminiu mokesčiu, tokiu būdu palengvinant nukentėjusiojo asmens padėtį, reikalaujant nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.
Taigi civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai nukentėjusio asmens rašytinis reikalavimas atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą, kuris pareiškiamas ir išsprendžiamas baudžiamojo proceso metu.
Civilinis ieškinys gali būti reiškiamas baudžiamojoje byloje ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios. Asmuo, nepareiškęs ieškinio baudžiamojoje byloje arba teismui palikus civilinį ieškinį nenagrinėtą, nepraranda teisės reikalauti žalos atlyginimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Tačiau ieškinys, atmestas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, nebegali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka ir atvirkščiai.
Civilinio ieškinio baudžiamajame procese pareiškimas siejamas su šių sąlygų visetu:
fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala (turtinė ir/arba neturtinė žala);
įtariamojo (kaltinamojo) veiksmai kvalifikuojami kaip nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse;
fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala atsirado dėl įtariamojo (kaltinamojo) veiksmų, t. y. konstatuojamas priežastinis ryšys.
Civilinis ieškinys, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, todėl teismas, priimdamas nuosprendį kaltinamojo atžvilgiu privalo išspręsti ir civilinio ieškinio klausimą. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
Išimtiniais atvejais, kai negalima nustatyti nusikalstama veika padarytos žalos dydžio baudžiamojoje byloje, BPK 115 str. 2 dalis numato teisę teismui patenkinti ieškinį baudžiamojoje byloje, klausimą dėl ieškinio dydžio nustatymo perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Šiuo atveju nėra užvedama nauja civilinė byla ir, įsiteisėjus nuosprendžiui, to paties teismo iniciatyva tęsiamas procesas pagal civilinio proceso taisykles, priimant sprendimą, kuris gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ir terminais.
Tam, kad patenkinus ieškinį baudžiamojoje byloje būtų galima išieškoti žalos atlyginimą, BPK 116 str. įtvirtina nuostata, jog proceso metu ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį.
Apžvalgą parengė ADLEX teisininkė Elena Bužinskaja, tel. +370 5 204 5554, el. p. e.buzinskaja@adlex.lt
Mažoji bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, kuris gali turėti nuo vieno iki dešimties steigėjų. Steigėjais gali būti tik fiziniai asmenys.
Remiantis Lietuvos Respublikos Mažųjų Bendrijų įstatymo (toliau – Mažųjų Bendrijų įstatymas) 12 straipsnio 2 dalimi Mažosios bendrijos (toliau – Bendrija) valdymo organų struktūra gali būti dvejopa:
Bendrija gali turėti tik Bendrijos narių susirinkimą, kuris tuo pačiu bus ir valdymo organas, arba
Bendrija gali turėti Bendrijos narių susirinkimą ir Bendrijos vienasmenį valdymo organą – Bendrijos vadovą.
Bendrija turi teisę, pagal Mažųjų Bendrijų įstatymą, savo nuostatuose numatyti du skirtingus valdymo modelius: jeigu Bendrijos nariai nori solidariai priiminėti visus sprendimus ir dalintis atsakomybe, tuomet jie pasirenka pirmąjį modelį, jei Bendrijos nariai nori paskirti vieną asmenį, veikiantį Bendrijos vardu, jie pasirenka antrąjį modelį.
Remiantis Bendrijų įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi tais atvejais, kai Bendrijoje yra daugiau nei vienas narys ir Bendrijos narių susirinkimas yra Bendrijos valdymo organu, Bendrija turi turėti Bendrijos atstovą. Atstovas nėra laikomas Bendrijos organu ir juo gali būti tik Bendrijos narys. Bendrijos atstovą skiria ir atšaukia Bendrijos narių susirinkimas sprendimu.
Atkreiptinas dėmesys, kad tais atvejais, kai Bendrija turi tik vieną narį ir jos valdymo organu yra tik susirinkimas, tuomet vienintelio Bendrijos nario raštiški sprendimai prilyginami Bendrijos susirinkimo sprendimams ir įstatymas nereikalauja Bendrijos atstovo buvimo.
Tai pat pažymėtina, kad Bendrijos vadovu gali būti tik fizinis asmuo, tuo pačiu metu jis taip pat gali būti ir Bendrijos nariu. Su Bendrijos vadovu sudaroma civilinė (paslaugų) sutartis.
Bendrijos narių susirinkimas šaukiamas Bendrijos nuostatuose nustatyta tvarka. Iniciatyvos teisę sušaukti susirinkimą turi kiekvienas Bendrijos narys bei vadovas, jei jis yra paskiriamas, o teisę jame dalyvauti ir balsuoti turi visi Bendrijos nariai. Bendrijų įstatymo 16 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas Bendrijos narys turi po vieną balsą Bendrijos narių susirinkime. Kai Bendrija turi vienasmenį valdymo organą – Bendrijos vadovą, Bendrijos nuostatuose gali būti nustatyta kitokia balsų paskirstymo jos nariams tvarka. Bendrijos narių susirininkimo sprendimas laikomas priimtu, kai už jį balsuoja daugiau negu pusė narių, tačiau yra sprendimų, dėl kurių, reikalinga kvalifikuota balsų dauguma, t.y. didesnė negu 2/3 (Bendrijų įstatymo 18 ir 19 straipsniai).